Lietuvių kalba

Pasimatavau raudonus batus

Londone pasimatavau raudonus batus.
Mergaitė sakė: tai paskutinė pora.

Vis tiek nusprendžiau palaukti.
Argi galima pasitikėti prekybininkais?
Nusprendžiau pereiti visą prekybos centrą.

Tai buvo gera diena, tiek daug pamačiau.

Kai grįžau, batų jau nebebuvo.
Ji dėjosi nieko nežinanti.

Praėjo beveik keturiasdešimt metų.
Dar jokie batai man taip gerai netarnavo.

 

Diena prekybos centre

Gyvenimo tikslas niekada nesirengia kostiumu
eidamas nusipirkti maisto.
Ateina vilkėdamas seną džemperį
ir kelnes ligi kelių.

Gyvenimo tikslas stumia prieš save vežimėlį
basnirčias su ortopediniais sandalais
ir visi pageidaujantys gali pareikšti nuomonę
ar tik jam nereikėtų patarti dažniau darytis pedikiūro.

Ateinantį su krepšiais į automobilių aikštelę jį pamato moteris.
Ji prisislenka arčiau savo vyro ir klausia:
Mielasis, ar tai galėtų būti gyvenimo tikslas?

Kad mane kur, – sako vyras ir užveda džipą.
Tai yra gyvenimo tikslas.
Tiesiog jis ne su kostiumu.

–

Naujokas apie savo mamą

Naujokas sakė, kad jo mama buvo Benidorme.
Grįžo šią žiemą.
Sakė, kad jo mama buvo Benidorme.

Žinot ką: Mickas Jaggeris su savo svita
viešėjo kaip tik tam viešbuty
ir vieną dieną jie susitiko lifte.

Sakė jis.
Žinot, ką sakė mama?
Sakė jis.
Jis toks nedidukas.
Sakė mama.
Sakė jis.
Toks nedidukas.

Kažin, ar kada esu apie tai ką girdėjęs.
Ar matei Bitlus? – paklausiau savo sesers,
grįžusios iš Anglijos 66-aisiais.

 Ne.

Bet mačiau, kaip Rolling Stones
buvo išgrūsti iš Mančesterio viešbučio.

Taip taip, taip taip.

Betgi niekas negrūda lauk iš viešbučio Stones.

Niekas nesako, kad Mickas Jaggeris nedidukas.
Saulė niekada nesileidžia jo karalystėj.
Saulė niekada nesileidžia Rolling Stones karalystėj.

 

Nuobodūs žmonės

Nuobodūs žmonės man įdomūs.
Nekalbu apie tuos, kurie ilgai tyli
nes kai jie praveria burnas ir kalba
tai palaikoma pasaulinės reikšmės įvykiu.

Man patinka nuobodūs žmonės.
Nes įdomūs žmonės nuobodūs.
Ypač nuobodūs, jei atitraukia nuo manęs kitų dėmesį
kai jau ketinu pasakyti ką nors juokingo.

Štai ką tik norėjau išrėžti
juokingą atsakymą.

Ar pastebėjot?

Tada įdomus žmogus pradėjo kalbėti
ir dėmesį nuo manęs atitraukė.

Įdomūs žmonės nemėgsta kitų.

Jie žino savitą būdą įsikišti
kai kiti jau ketina juokauti.

Mačiau tai daugybę kartų.

Nuobodūs žmonės man kur kas įdomesni.

–

Vaikų ir suaugusiųjų žaidimai

Išgirdau šnabždesį, šūksnius ir riksmą.
Tenai. Antrame aukšte.
Kitame kambary.
Girdėjau verksmą ir netgi raudojimą.

Radau tave, Kristjanai!
Radau tave, Ana Jona! Radau tave, Mumi!

Tada viskas nutilo.

Mane apėmė nesuprantama įtampa.
Vos bedrįsau kvėpuoti.
Nejudėdamas tūnojau drabužių spintoj.

Klausiausi, kaip krūtinėje daužos širdis.
O aplink – tik tyla.

Taip praėjo visa amžinybė,
kol pagaliau supratau pokštą:
visi išėjo žaist į lauką.

O aš visada solo kokioj nors spintoj.
O aš visada solo po savo stora oda.

Nugyvenau ištisą amžinybę.
Ir vėl pradėjau klausytis.
Girdžiu savo bendraklasių vardus – juos šaukia.
Girdžiu vardus draugų, bendradarbių ir giminiečių – juos šaukia.

Tada viskas nutyla.
Ir vėl šita nesuprantama įtampa.

Ir mano krūtinėj vis dar daužos širdis.

 

Benzino kolonėlė prie greitkelio

Pildamasis benzino į automobilį
žiūrėjau į slėnį.

Nusprendžiau čia grįžti pasitaikius geresnei progai.
Susipažinti su slėniu.

Po metų
vėl stoviu toje pačioje vietoje ir pilu į automobilį benziną.

Žiūriu į slėnį
ir galvoju:
Privalau į čia grįžti.
Pasidairyti.
Pasistatyt palapinę kur nors, kur žaliau, ir susipažinti su slėniu.

Nepasiduosiu.

Kitą vasarą grįšiu į čia
įsipilti į automobilį benzino ir pažiūrėti į slėnį.

 

Popietė matavimosi kabinoje

Juodosios kelnės tinka.
Tarsi man būtų siūtos.
Skaniai kvepia.
Turbūt paimsiu tas juodas.

Bet tos pilkos geriau man per juosmenį.
Tarsi man būtų sukirptos.
Geriau jau paimsiu jas.

Taip.
Turbūt paimsiu tas pilkas.

Klešnės vis tiek platesnės nei tų juodųjų.
Turėčiau tuoj pat jas pirkti.

Bet juk turėtų būti didesnis pasirinkimas.
Man nebūtina čia pirkti kelnes.
Aš nieko nežadėjau eidamas matuotis.

Nutilk.

Nors man patinka tos pilkos
ir nors noriu juodųjų
galiu išeit iš čia kaip niekur nieko.

Šioje gatvėje dar šimtas parduotuvių.
Pasaulyje užtektinai yra kelnių.
Kartais galima norėti ne tik juodų.
Ir visai nebūtina pasitenkinti pilkomis.

Kas sakė, kad aš nenoriu ryškiaspalvių?

Panorėjęs galiu susirast kitą parduotuvę.
Galiu susirast kitą parduotuvių gatvę ar net prekybos centrą.
Galiu susirast ištisą kvartalą parduotuvių, prekiaujančių vien kelnėmis.

Neprivalau dabar pat apsispręsti.
Niekada.
Gatvės gale manęs visada laukia begalė galimybių.

 

Geriausia, ką šiandien pasakiau

Geriausia, ką šiandien pasakiau, buvo: ne.
Ne. Ne. Ne.

Po tiek dienų ir tiek metų.
Po tiek kraujo, prakaito ir ašarų.

Pagaliau, pagaliau: ne.
Šiandien pasakiau: ne!
Ne. Ne. Ne.

Ne.

Tai buvo pozityvu: ne.
Tai žadina viltį ir optimizmą: ne.
Gyvenimui: ne.

Gerai, kad pasakiau: ne.
Pilna optimizmo sakau: ne.

O dabar sakau tiesiog ne.

 

Žodžiai

Norėjau pasakyt tau
daug daugiau
apie pavasarį ir saulę
ir apie mus
tave mane

bet ką gi gali žodžiai
pridurti dar prie to
ką šypsena ir žiburėliai akyse
pasakė?

 

Ekskursija po kaimynystę

Leiskite pristatyti bjauriausią daugiaaukštį
bjauriausiame kvartale
bjauriausią
bjauriausią daugiaaukštį.

Antrame aukšte gyvena vyriškis su svilikėliais
kurie gieda ir čirškauja
daugybė svilikėlių kurie čirškauja
ir gieda
ir čirškauja
nesuskaičiuojamuose narveliuose
atskirame kambaryje.

Buvau susitikęs tą vyrą.

Jis sėdėjo prie gretimo stalo
gerdamas alų
bet aš vis tiek juo tikiu.

Bjauriausiame daugiaaukštyje
bjauriausiame kvartale
gyvenas tas
kuris turi
kambarį, pilną svilikėlių.

 

Knygų antikvariatas

Staiga antikvarinių knygų pardavėjas šūktelėjo:
Ilgai neužtruksiu.

Pasigirdo atidaromos durys.
Pasigirdo mašinos ūžimas.
Pasigirdo žmonės.
Tada durys užsidarė ir viskas nurimo.

O aš buvau įpusėjęs romaną.
Stabtelėjau.
Paskui vėl pradėjau vartyti.

Tada suskambo telefonas
jis skambėjo ir skambėjo
greta kasos aparato.

Niekas nepriėjo atsakyti ir telefonas
ir toliau skambėjo, skambėjo
kol pagaliau liovėsi ir vėl pasidarė tylu.

Buvo keista taip stovėti vienam
vidury romano.

Ir tada išgirdau šnaresį, o gal atodūsį.

Dvejojau. Galų gale dirstelėjau į lentynos galą
ir susidūriau
su į mane įsispoksojusiom akim
lentynos gale prie parduotuvės galinės sienos.

Paskui pasirodė dar kitos akys
netgi dar tolėliau parduotuvės gale
istorinių veikalų skyriuje
dar pora akių atsirado šalia poezijos
ir dar dvi akys šalia liaudies folkloro.

Staiga pasidarė keista būti nebe vienam
viduryje
kažko.

Ir kaip tik tada
pradingo
visos tos akys
už nesuskaičiuojamų lentynų
už visokiausių žinynų
viskas tilo nutilo
ir telefonas jau seniai nebeskambėjo.

 

Aš nieko negaliu pasakyti

Aš nieko negaliu pasakyti.
Aš mamos sūnus.
Aš pusbrolis. Aš svainis. Aš nušalinta.
Aš tėčio dukra. Aš pusseserė.
Aš nieko negaliu pasakyti.

Aš senelės vaikas. Aš senelio vaikas.
Aš prosenelio vaikas. Aš sesuo.
Aš įvaikintas.
Aš nieko negaliu pasakyti.

Aš anūkas. Aš proproanūkis.
Aš tėvas.
Aš nieko negaliu pasakyti.

Aš nušalintas. Aš nušalinta.
Aš tėvo brolis. Aš mamos sesuo.
Aš nieko negaliu pasakyti.

Aš brolis. Aš sesuo.
Aš sūnus. Aš duktė.
Aš pusbrolis. Aš pusseserė.
Aš sesers sūnus, sesers duktė
brolio sūnus, brolio duktė
žentas, marti
uošvis, anyta.

Aš nušalintas. Aš nušalinta.
Aš nieko negaliu pasakyti.

 

Telefunken

Mama darsyk papasakoja apie gaisrą.

Ji atsibudo ugnies apimtame kambaryje
ir pagalvojo: lauk. Ir išbėgo. Lauk. Išbėgo.
Vienintelis daiktas, kurį ji išgelbėjo, galėjo
išgelbėti, buvo radijas, Telefunken.

O kur buvau aš, – jos klausia sūnelis.

Ji įstengia paslėpti prisiminimus šypsenoje.
Tu buvai dar negimęs.
Tai nutiko dar iki tavęs.

Ji grįžta manęs į ugnį.
Ji grįžta manęs į ugnį.

Aš prabundu, prabundu. Vienas. Sutrikęs, vienas.

 

Snaudimas vežimėlyje

Niekas neprilygsta snaudimui vežimėlyje.

Verkšlenu, kai mama mane aptūloja ir – į lauką,
o paskui užmingu vežimėliui pajudėjus iš vietos.

Gan dažnai su vežimėliu mama įrieda į autobusą.
Kita mama tą autobusą priverčia riedėti po miestą.
Dar kita mama ridena Žemę aplink saulę.
Visų mamų mama saulės sistemą ridena palei Paukščių Taką.

Visa tai dedasi, kol snaudžiu vežimėlyje.

Kol snaudžiu vežimėlyje, namie irgi visko nutinka.
Kalnų džipas užbuksuoja ant šaligatvio.
Šunų mylėtojas į maišelį įdeda šunšūdį.

Puikiai nutuokiu, kur link judam.
Jau anksčiau ten buvau.

Greitai man bus trys mėnesiai
greitai man bus jau metai ir dvylika metų
netruksiu sulaukt ir dvidešimties, trisdešimties.

Staiga krūptelsiu, o kita stotelė – jau aštuoniasdešimtmetis.

Aš pažįstu šitas į mane žvelgiančias akis. Mama.

 

Ruduo

Naktis
gedulingais drabužiais
tačiau mėnuo tik šypsos kreivai
žiūrėdamas į tyloje
lapus apraudančius medžius.

 

Rūmai

Pagyvenę vyrai
kruvinais švarkais
pasitiko mane
ant rūmų laiptų

nepasisveikino su manim
tačiau tyloje išgirdau
nutilusiųjų riksmą

–

Kaip aš stebėjau kaimyną

Mačiau jį išeinantį iš už durų.
Jis uždarė duris.
Jis nubėgo.
Keletą žingsnių.
Sustojo.
Įsiklausė.
Galbūt išgirdo viduj telefono skambėjimą.

Pasidėjo savo sportinį krepšį.
Ėmė kuistis kišenėj.
Išsitraukė raktus.
Vėl įėjo į vidų; šįsyk neuždaręs durų.

Tą pat vėlų vakarą durys trinktelėjo.
Greičiausiai nuo skersvėjo.

Kitą dieną krepšys tebebuvo toj pačioj vietoj.
Per pietus lijo.

Visą liepą oras buvo keistas.
Rugpjūtį išsinuomojom vasarnamį.
O paskui staiga atėjo rugsėjis.

Pučiant pietvakarių vėjui stoviniavo jis čia tarp namų.
O krepšys gulėjo nejudinamas.
Nuo medžių vėjas nudraskė lapus.
O krepšys gulėjo nejudinamas.

Iki pat sausio vidurio nebuvo sniego.
Mėlynas krepšys, krentantis į akis dienų ramumoj.
Badmintono raketės rankena, tebestyranti kaip visada.

Atėjo ir praėjo pavasaris.
Buvo ir viena kita gera diena.
Ir taip visi metai praėjo.

Šį rytą krepšys dingo.

–

Solo be akomponavimo

Eilė prie langelio ilga ir dar ilgėja.
Ji ilgėja ir ilgėja. O aš laukiu ir laukiu.
Mano skruostai įkaista. Atėjo mano eilė.
Už manęs žmonės. Jie laukia ir laukia.
Prakeikta merga. Operacija negalima.
Neatsisuku. Žinau, kad jie žiūri į mane.
Operacija negalima. Niekas manęs nepažįsta.

Niekas manęs nepažįsta. Atėjo mano eilė.
Ruošiuosi keliauti. Laukiu ir laukiu.
Išsidūkti Rio karnavale.
Nuogutėlis pliuškentis karštame kubile ir mėgautis Šiaurės pašvaiste.
Paplaukiot kartu su delfinais. Parūkyti hašišo.
Prakeikta merga. Operacija negalima.
Operacija negalima. Neatsisuku.

Išeiti apsivilkus išvirkščią megztinį. Panardint į smėlį rankas.
Mano skruostai įkaista. Dabar man palengvėja.
Daugiau jokių banko laiškų paštu.
Jie laukia ir laukia. Aš laukiu ir laukiu.

Aš laukiu ir laukiu. Atėjo mano eilė.
Susitaikau su savo gyvenimu. Jie laukia ir laukia.
Supykstu ir rėkiu. Operacija negalima.
Galiausiai sakau: Ne. Mano skruostai įkaista.

Mano skruostai įkaista. Prakeikta merga.
Ir vėl pajuntu apsivijusias kaklą šiltas rankas.
Traška maišelis. Neatsisuku.

Neatsisuku. Už manęs žmonės.
Mano skruostai įkaista. Atėjo mano eilė.

Atėjo mano eilė. Aš laukiu ir laukiu.

–

Penktadienis

Nueiti į banką.
Patikrinti skalbykles.
Nupirkti maisto.
Grąžinti Sigiui knygą.
Išgelbėt pasaulį.

Nuplauti automobilį.

–

Atvykimas

Lėktuvas nusileido prieš dešimt minučių.

Žmonės skubinasi oro uoste.
Perka vyno ir šokolado duty free parduotuvėse.
Laukia lagaminų.
Peržengia žaliąją liniją.

Aš laukiu lauke.

Vyras juodu švarku tik su rankiniu bagažu.
Pagyvenusi moteris – su trimis raudonais lagaminais.
Sutuoktiniai su dvynukų vežimėliu ir lagaminu,
su dviratuku, su puse savo namų ūkio.

Aš laukiu tavęs.

Lėktuvas nusileido prieš pusvalandį.
Lėktuvas nusileido prieš valandą.
Išėjo paskutinis keleivis.

Aš visada tavęs lauksiu.

Lėktuvas nusileido prieš dvidešimt keturias valandas.
Prieš dvi dienas.
Prieš savaitę.
Mėnesį.
Metus.

 

Paslaptis

Giliai giliai savyje
kitapus pavidalų ir žodžių
slepiu savo paslaptį
kurios niekam nevalia sužinoti

tačiau vis tiek
norėjau kad kas nors
manęs apie ją paklaustų.

 

Gimtinė

Vasarojant su palapinėmis Bavarijoje
dingo vienos olandų šeimos labradoras
bet po pusmečio jis jau lojo
ant savo namo laiptų Amsterdame.

Tai grynų gryniausia tiesa – remiantis „Ryto laikraščiu“, Reuters
ir mano atmintimi. Na, galbūt namas buvo
kitame mieste, vasarvietė –
kitoje šalyje
o labradoras
buvo aviganis, tačiau šią istoriją
mena visi:
veiksmas tęsėsi skersai Europos.

Nutiko ir dar kai kas.
Kai kas visai netoliese. Juk prisimenat katiną
kuris užsitrenkė iš vidaus krovininiame sunkvežimyje
Bragagatos gatvėje
buvo nuvežtas iki pat Hornafjorduro
bet vis tiek grįžo namo.

Viltis ilgai nemiršta.
Vieną vakarą pajutau, kad kažkas šniukštinėja
aplink namą. Nusileidau žemyn.
Na, ir kas gi čia stovi nelodamas – ar tik neišvargęs
mano valkata pyktis.

Kiti jausmai irgi turi rasti kelią namo.
Su džiaugsmu paskutinįkart susidūriau smuklėje miesto centre.
Ir, be abejo, autobusai nebevažiavo, o pagauti taksi – jokio šanso.

 

Mano eilėraštis

Mano eilėraštis – tai veidrodis,
prie kurio stovi tu
ir klausi, kas iš visų gražiausia.
Jis atsako:
Mieloji, tai tu.

Mano eilėraštis yra atspindys
mano jausmų.

Ir dar: mano eilėraštis – stiklo šukė
mano minčių,

kuri kartais pjausto tave.

 

Po audros

Stipri buvo audra:
pažadino mane naktį
ir taikės nuplėšt namo stogą.

Bet vis tiek stipresnis buvo tavo alsavimas,
nuvijęs šalin mano nerimą.

 

Jökulsárlón

Aš drebu nuo tavęs, bevardis ledkalni,
kurs artinies prie manęs per šaltą dulksną.

Nenorėčiau, kad būtum mano mylimoji,
nebent būtum pati mirtis:
vienąkart pabučiuotum, ir baigta.

Tu didelis kaip gyvenimas,
siunti man vėsius oro bučinius,
kol mane ima krėst drebulys.

 

Paradoksas mūšio lauke

Tik paradoksai klesti mūšio lauke.

Kai blogasis vadas pradeda puolimą,
kaipmat padaugėja dezertyrų,
kol kariai šluostosi veidus.

Kai gerasis vadas pradeda puolimą,
kaipmat padaugėja norinčiųjų į armiją,
ir karas tęsiasi.

Tad ar geras blogasis vadas?
Tad ar blogas gerasis vadas?

 

Lina Dardonah

Žingsnis po žingsnio lėtai vaikšto po apgriuvusį namą
maža mergaitė su meškiuku glėby.

Atokiam valdymo punkte
sėdi jaunas vyras
garbanotais plaukais žemiau skruostų
ir lėtai kramsnoja šokoladą ir užkandžius.

Žmonės patys kalti, kad miršta.
Gyventojai visada perspėjami eit iš namų.

Jie neturi teisės nurodinėt, ką man daryt, –
protestavo tėvas lauke ant šaligatvio,
bet kai prasidėjo antpuoliai,
tarpduryje nieko nebuvo,
gal tik meškiukas su baisiai raudonomis ausimis.

Karinė valdžia abejoja bejėgiškumu:
daugiabučiai gali būti smogikų bazė,
darželinukas gali būti užsimaskavęs žudikas.

Baigus numatytus dienos veiksmus prasidėjo paieškos griuvėsiuose,
ir dvylikos metų mergaitė Lina Dardonah
pateko į nuotraukas,
kuriose atsargiai žengia per sugriuvusias sienas:
jos rankose – meškiukas su baisiai raudonomis ausimis.

Žinoma, karinė valdžia niekada nenori žudyti vaikų.
Kur tu dabar, Lina?
Tu, kuri radai ramintoją griuvėsiuose. Ar tu gyva?

Lina Dardonah –
maža mergaitė
su meškiuku glėbyje,
su siaubą keliančiu meškiuku glėbyje.

Moteris, kuri rašo

Berlyno kavinėje šalia Aleksandro aikštės dirba moteris, kuri rašo. Supratau tai vakar, kai atbėgau slėptis nuo lietaus. Užsisakęs kavos pastebėjau, kad salės gilumoje buvo dvejos durys. Šalimais prie staliuko sėdėjo moteris baltu chalatu. Ant lėkštutės greta jos padėjau 50 centų ir pasinaudojau dešinėje pusėje esančiu tualetu. Tada susiradau staliuką viduryje salės ir atsisėdau. Sulaukęs kavos pradėjau stebėti moterį. Ji sėdėjo ten visiems prieš akis. Svečiai įeidavo ir dingdavo už jos durų. Jiems išėjus moteris užsimaudavo pirštines ir taip pat eidavo vidun, ir pro dešinėje, ir pro kairėje esančias duris. Protarpiais ji atsisėsdavo prie staliuko ir kažką rašydavo į sąsiuvinį. Nė nenumaniau, ką ji galėjo rašyti. Vienintelis dalykas, atėjęs man į galvą, buvo pasakojimas apie norvegų poetą Henriką Ibseną. Kurį laiką jis buvo apsistojęs Berlyne, ir galbūt jo istorija nutiko kaip tik ten. Kartą išsinuomojo Ibsenas kambarį name šalia bėgių prie geležinkelio stoties. Po keleto minučių prašvilpė keli traukiniai, nuo kurių keliamo triukšmo sudrebėjo visas namas, kuriame Ibsenas rašė. Kartą pas jį į svečius užsuko kažkoks žmogus ir nusistebėjo sąlygomis, kuriomis poetas kūrė. „Ir kaip Jūs esant tokiam triukšmui randate bent kelias ramias minutes rašyti?“ – pasiteiravo jis. Tuomet poetas atsakė: „Galima spėti parašyti labai daug žodžių tarp traukinių“. Prisiminiau tai sėdėdamas kavinėje šalia Aleksandro aikštės ir žiūrėdamas į moterį, kuri pasiėmus sąsiuvinį, regis, spėjo parašyti labai daug žodžių tarp svečių.

 

(Jurgita Marija Abraitytė)